Nusivesk mane, nusivesk.. (Pramanyta mano istorija)

Aš sėdžiu ir stebiu žalią pievą, kurioje maudosi vaikai. Jų akyse kibirkštėlės, o veiduose plačios šypsenos. Aš irgi šypsausi. Pieva, regis, nusišypso man atgal. Ji nublukusiai žalios, bet gražios spalvos. Joje tūkstančiai mažų ir didelių, žydinčių ir nuvytusių pienių. Ji jau sena, visai sena, tačiau.. laiminga.

O, kad aš galėčiau ten būti... Bėgioti, skinti mergeles, kurios pasipuošusios geltona skrybėlaite, džiūgauti, dainuoti!!! Ech, bet negaliu. Kažkas viduje sėdi ir lyg mažas velniukas kužda : neik, neik. Tu jau per didelė, Gabriele. Tu negali.
Tačiau aš noriu.. Oi kaip noriu! Tai kažin kodėl aš vis dar sėdžiu čia, ant seno pakrypusio suolo, kuris protarpiais girgžteli? Tai kažin kodėl aš vis dar sėdžiu susimąsčiusi, o ne brendu per išblyškusią pievą? Tai kažin kodėl, kažin kodėl aš apie tai galvoju?

Pagaliau mano žvilgsnis pakrypsta kitur. Dabar aš stebiu dangų. Padangėje tyliai plaukia garbanoti debesėliai. Jie sukasi, šypsosi, mojuoja. Vienas, visai mažytis ir skaistus, pamojuoja man. Aš irgi jam. O jeigu.. jeigu tai tik mano vaizduotė? Jeigu to debesėlio net nėra, o debesys visai nesišypso? Ir kas, jeigu mane stebi tie laimingi vaikai? Galbūt jie dabar sutrikę žiūri ir mąsto : ar jai viskas gerai? Bet.. kodėl man tai turėtų rūpėti? Ar pagaliau nustosiu kreipti į kitus dėmesį ir gyventi taip, kaip noriu? Taigi, šįkart aš jau įsidrąsinu ir net sušunku debesėliui :
- Labas, branguti! Ar girdi mane? Nusišypsok!!!

Dar kelias akimirkas aš stebiu melsvą dangaus skarą. Paskutinį kartą nusišypsau ir nuleidžiu akis pievon. Oi! O kas gi ten? Vaikai, kurie visai neseniai vertėsi kūlversčiais, dabar stovi visai ramūs ir sutrikę lyg avelės, varomos sušaudymui. Kažin, ką jie stebi? Ak, kokia aš kvaila! Mane, mane, mane... Turbūt vis galvoja : ar jai tikrai viskas gerai? Kam ji mojuoja?
Aš irgi sutrinku. Parausta žandukai. Negaliu net įsivaizduoti, kokia beprote jie mane laiko. Tačiau po minutėlės man jau tapo nesvarbu. Ar gi aš negaliu kalbėtis su gėlėmis, sveikintis su debesėliais, glostyti pumpurų? Galiu, žinoma galiu.


Tačiau.. atsitiko tai, kas mane tikrai nustebino. Vienas berniukas priėjo prie manęs. Jis buvo šviesiai geltonų plaukų, žydrų lyg žibutės akių ir mažų putlių rankyčių, nors pats kūnelis - gana kūdokas. Jis nedrąsiai pasisveikino su manimi ir tarė :
- Labas.
- Sveikas, - mandagiai atsakiau aš.
- Ar.. chm... 
- Taip? 
- Ar norėtum su mumis pažaisti? Ten, pievoje, - tyliai paklausė.
- Tikrai? Tu to nori?
- Mes visi norime. Ten labai skaniai kvepia, lyg močiutės palėpėje.
- Ak.. Koks tu mielas, - švelniai pasakiau ir nusišypsojau.
- Eime?
- Žinoma! Tik nusivesk, nusivesk mane...



               

                                                                                                      


                                                              Gero vakaro, Gabrielė!                                    

Negatyvių minčių naktys

Naktimis visas pasaulis pasikeičia. Naktinės miesto šviesos apšviečia gatves, kurios dabar tuščios. Suaugusieji guli savo lovose ir miega, sapnuoja, šypsosi ar raukosi. Paaugliai išvis nemiega ir didžioji dalis jų graibo žemes - tiek prisigėrė. Depresuoti žmonės verkia įsikniaubę į pagalvę ir nori šaukti iš skausmo. O vaikai.. Jie miega. Saldžiai miega. Per dieną labai pavargo. Žaidė, gaudė drugelius ir bėgiojo po pievas. Dabar sapnuoja tai ir šypsosi, nes yra laimingi. Tačiau aš, nors ir esu vaikas, šito nedarau. Vartausi, dūsauju.. Galiausiai atsigulu ant nugaros ir stebiu tamsą. Kurtinanti tyla, nė menkiausio garso ir tamsa. Bauginanti, bet šilta. Kvepianti laukinėmis gėlėmis ir.. artima. Naktį aš regiu ne tik tamsą. Ten įžvelgiu kur kas daugiau. Mintys mane užklumpa ir aš.. Aš imu kurti.

Ar jums įdomu kokios tos mintys? Tikrai? Galiu pasidalinti...

♡ Bėgu per parką, per akliną tamsą. Girdžiu žingsnius ir kvėpavimą... Rūkas apsupa mane, o aš vis ieškau, nežinodama ko.. Lekiu, tačiau kojas silpsta... Pagaliau sustoju. Migloje matau siaurą takelį, kuris veda į nežinią... Medžiai tyliai šnara, lapai čeža, o mėnulis danguje taip baugščiai spindi. Aš vėl skubu. Tik šįkart, į dangų skrendu.. ♡ 

♡  Jaučiuosi įrėminta. Įrėminta mediniuose, apsamanojusiuose ir siauruose rėmuose. Viduje tuščia, nors pavasaris... Veidas rimtas, be šypsenos, nors dar prieš savaitę buvau laiminga... Atrodo, viskas taip sena ir nuobodu. Tačiau nieko negaliu pakeisti... Juk aš vis dar rėmuose, kurie mane spaudžia ir neleidžia ištrūkti į laisvę.  ♡ 

♡ Kaip stipriai laikas keičia žmones. Jie tampa lyg piktesni, 'mandresni' ar išpuikę. Kartais, bet labai retai - pagerėja. Laikas, likimas.. Ech, gyvenimas. Žemė sukasi. Laikas bėga. Dienos slenka. Sekundės, minutės, valandos, jau kiti metai.. Kur viskas dingsta? Ech.. ♡ 

Gana negatyvios mintys, tiesa? Tačiau tokia aš būnu naktį ir manau, kad tokia ir esu 'tikroji aš'...

Baigiu. Linkiu jaukaus vakaro ir geros ateinančios savaitės - kibsim į mokslus!

                                                     

Iki, Gabrielė ♡ 

                                             https://www.youtube.com/watch?v=2VfH9z_6Gzk


                                               

Susipažinkime!!!

                                                Labas, mielieji skaitytojai!

Su jumis sveikinasi šio tinklaraščio savininkė ir rašytoja Gabrielė. Džiaugiuosi, kad skaitote šį tekstą. Šiandien aš nutariau parašyti pirmąjį straipsnį. Apie ką jis? Apie mane. Manau, kad jums tikrai reikia nors truputį mane pažinoti ir nuspręsti ar verta skaityti šias 'rašliavas'. Taip, 'rašliavas', nes jų straipsniais nedrįstu vadinti.

Taigi.. Manau galėsime pradėti. Tačiau prieš tai noriu paprašyti jūsų vieno dalyko. Būčiau labai patenkinta, jei dabar nusišypsotumėte. Truputį plačiau. Dar.. Na štai! Visada taip šypsokitės. Nekenčiu susiraukusių ir nepatenkintų žmonių. Jie nuobodūs ir tiesiog per daug irzlūs. Šypsokitės, nes gyvenimas nuostabus!

Įdomūs faktai apie mane :

 ♡ Esu labai tikinti. Jeigu nepasimeldžiu, jaučiuosi klaikiai. Lygiai taip pat, kaip būčiau nepadariusi namų darbų. 

 ♡ Per visus filmus, kurie yra romantiniai arba dramos, aš apsiverkiu. Mano geriausias matytas filmas, kuris net pakeitė mano požiūrį į gyvenimą yra 'Now is good'. 

 ♡ Atvirstu savimi tik tada, kai esu miške. Žiūrėjimas į medžius mane nuramina, o paukščių čiulbėjimas suteikia gerų emocijų. 

 

 ♡ Dievinu laukines gėles. Ramunes, žibutes, rugiagėles.. Jos man labai artimos sielai. 

 ♡ Mylimiausi muzikos stiliai - rokas ir klasika. Nekenčiamiausias - repas. Aš - melomanė. Be muzikos neišgyvenčiau. Esu tuom tikra. 

 ♡ Susirašinėju laiškais. Gauti laišką - neapsakomas jausmas. Rašyti - taip pat. 

 ♡ Prisiminimus saugoju 'memories' dėžutėje, o stiklainyje 'dreams' yra kone visos mano svajonės. 

 ♡ Manau jau supratote, kad esu tikra svajotoja. Taip, jūs galvojate teisingai. Aš tokia esu. 

 ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ 

O ŠTAI ČIA - AŠ, PASIPUOŠUSI NUOŠIRDŽIA ŠYPSENA. TIKIUOSI, JOG TU ŠYPSAISI KARTU SU MANIMI!!! 

Įrašą baigiu. Ačiū jums, kad skaitėte! 

                                                                                     GERO VAKARO, GABRIELĖ!