Pažvelkime į praeitį - vaikai neturėjo kompiuterių, todėl iki keturiolikos vartėsi šiene ar žaidė lėlėmis. Kaip gaila, kad to nebėra. Nebėra juoko, tik suraukti veidai. Nebėra tikrų žaidimų, tik kompiuteriniai. Nebėra to vaikiško jausmo, o tik noras. Noras kuo greičiau užaugti. Keturiolikmetės gyvenimas - ilgas vaikinų sąrašas, su kuriais ji draugavo, selfie su papūstom lūpom, 'tūsai' iki paryčių, daaaug makiažo ir šimtai 'problemų'. Post'ai veidaknygėje - juokingi, bet tuo pačiu graudūs. Po nuotraukomis - deep frazės ar skundimasis, kaip ji norėtų atsukti laiką atgal, kuomet buvo su 'juo'..
Dieve mano! Kur dingo tikri vaikai? Kur visi žaidimai? Kur juokas? Kur vaisiniai ledai? Kur?! Ar man tik atrodo, ar aš tikrai likau viena iš tų, kurie vis dar mėgaujasi tuo, kad yra vaikais? Tikriausiai po šio įrašo sulaukiu ne vieno komentaro, kuriame bus parašyta, jog aš irgi darau tą ir tą, jog aš irgi keliuosi tokias ir tokias nuotraukas.. Bet žmonės, jūs klysit! Aš vis dar jaučiuosi vaikas. Net jeigu nebesu, taip jaučiuosi. Ir man nusispjaut ant makiažo, ir man nusispjaut ant besaikio nuotraukų kėlimo į feisbuką. Nusispjaut ir viskas.
Dievinu suptis ant supynės ir šokant nuo jos šaukti 'skreeeeeeenduuuuuuuu!'. Myliu tiek sniego, tiek žirnių ankščių karą. Kai nuvažiuoju į kaimą, visada vartausi šiene. Nesvarbu, kad man alergija, niekada neatsisakyčiau tokiooo malonumo. Mėgstu lakstyti po Močiutės sodą ir juoktis. Man patinka daryti mažas staigmenas kitiems - dovanoti gėles Mamai ar nupiešus piešinį įmesti jį Močiutei į laikraštinę. O tu ar tai darai? Kaip gaila, jei ne...
Neklausk manęs kodėl tai parašiau. Žinau, kad nereikėjo. Nėra prasmės. Nei viena paauglė nepasikeis, gal net neskaitys. Gaila.. Tačiau aš kaip visada turiu vilties. Bet juk vaikai visada tiki.. Ir jų svajonės vėliau ar ankščiau išsipildo. Manoji taip pat išsipildys, aš žinau. Tiesiog žinau ir viskas. Bet kažkada pasaulis bus toks, kokio aš noriu jau seniai. Kažkada tai nutiks ir visi būsime labai laimingi. Tik laukite, laukite kartu su manimi...
Su meile, Gabrielė.
Dovanoju jums švelnią ir nuostabią Lanos Del Rey dainą. Mėgaukitės jos angelišku balsu ir nepamirškite, kad gyvenimas tėra vienas ir jūs turite vertinti kiekvieną akimirką. Na, o dabar - iki. Laukite manęs sugrįžtant ir retkarčiais užsukite į šią alėją.



.gif)
.gif)
.gif)
.gif)
.gif)
.gif)

.jpg)
.jpg)

.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)

.jpg)