Nusivesk mane, nusivesk.. (Pramanyta mano istorija)

Aš sėdžiu ir stebiu žalią pievą, kurioje maudosi vaikai. Jų akyse kibirkštėlės, o veiduose plačios šypsenos. Aš irgi šypsausi. Pieva, regis, nusišypso man atgal. Ji nublukusiai žalios, bet gražios spalvos. Joje tūkstančiai mažų ir didelių, žydinčių ir nuvytusių pienių. Ji jau sena, visai sena, tačiau.. laiminga.

O, kad aš galėčiau ten būti... Bėgioti, skinti mergeles, kurios pasipuošusios geltona skrybėlaite, džiūgauti, dainuoti!!! Ech, bet negaliu. Kažkas viduje sėdi ir lyg mažas velniukas kužda : neik, neik. Tu jau per didelė, Gabriele. Tu negali.
Tačiau aš noriu.. Oi kaip noriu! Tai kažin kodėl aš vis dar sėdžiu čia, ant seno pakrypusio suolo, kuris protarpiais girgžteli? Tai kažin kodėl aš vis dar sėdžiu susimąsčiusi, o ne brendu per išblyškusią pievą? Tai kažin kodėl, kažin kodėl aš apie tai galvoju?

Pagaliau mano žvilgsnis pakrypsta kitur. Dabar aš stebiu dangų. Padangėje tyliai plaukia garbanoti debesėliai. Jie sukasi, šypsosi, mojuoja. Vienas, visai mažytis ir skaistus, pamojuoja man. Aš irgi jam. O jeigu.. jeigu tai tik mano vaizduotė? Jeigu to debesėlio net nėra, o debesys visai nesišypso? Ir kas, jeigu mane stebi tie laimingi vaikai? Galbūt jie dabar sutrikę žiūri ir mąsto : ar jai viskas gerai? Bet.. kodėl man tai turėtų rūpėti? Ar pagaliau nustosiu kreipti į kitus dėmesį ir gyventi taip, kaip noriu? Taigi, šįkart aš jau įsidrąsinu ir net sušunku debesėliui :
- Labas, branguti! Ar girdi mane? Nusišypsok!!!

Dar kelias akimirkas aš stebiu melsvą dangaus skarą. Paskutinį kartą nusišypsau ir nuleidžiu akis pievon. Oi! O kas gi ten? Vaikai, kurie visai neseniai vertėsi kūlversčiais, dabar stovi visai ramūs ir sutrikę lyg avelės, varomos sušaudymui. Kažin, ką jie stebi? Ak, kokia aš kvaila! Mane, mane, mane... Turbūt vis galvoja : ar jai tikrai viskas gerai? Kam ji mojuoja?
Aš irgi sutrinku. Parausta žandukai. Negaliu net įsivaizduoti, kokia beprote jie mane laiko. Tačiau po minutėlės man jau tapo nesvarbu. Ar gi aš negaliu kalbėtis su gėlėmis, sveikintis su debesėliais, glostyti pumpurų? Galiu, žinoma galiu.


Tačiau.. atsitiko tai, kas mane tikrai nustebino. Vienas berniukas priėjo prie manęs. Jis buvo šviesiai geltonų plaukų, žydrų lyg žibutės akių ir mažų putlių rankyčių, nors pats kūnelis - gana kūdokas. Jis nedrąsiai pasisveikino su manimi ir tarė :
- Labas.
- Sveikas, - mandagiai atsakiau aš.
- Ar.. chm... 
- Taip? 
- Ar norėtum su mumis pažaisti? Ten, pievoje, - tyliai paklausė.
- Tikrai? Tu to nori?
- Mes visi norime. Ten labai skaniai kvepia, lyg močiutės palėpėje.
- Ak.. Koks tu mielas, - švelniai pasakiau ir nusišypsojau.
- Eime?
- Žinoma! Tik nusivesk, nusivesk mane...



               

                                                                                                      


                                                              Gero vakaro, Gabrielė!