Evoliucija

Kaip stipriai laikas keičia žmones. Jie tampa lyg ir piktesni, rūstesni ar 'mandresni'.. Kartais, bet labai retai - pagerėja. Laikas, likimas.. Ech, gyvenimas. Žemė sukasi. Laikas bėga. Dienos slenka. Sekundės, minutės, jau kiti metai... KUR VISKAS DINGSTA?

Pažvelkime į praeitį - vaikai neturėjo kompiuterių, todėl iki keturiolikos vartėsi šiene ar žaidė lėlėmis. Kaip gaila, kad to nebėra. Nebėra juoko, tik suraukti veidai. Nebėra tikrų žaidimų, tik kompiuteriniai. Nebėra to vaikiško jausmo, o tik noras. Noras kuo greičiau užaugti. Keturiolikmetės gyvenimas - ilgas vaikinų sąrašas, su kuriais ji draugavo, selfie su papūstom lūpom, 'tūsai' iki paryčių, daaaug makiažo ir šimtai 'problemų'. Post'ai veidaknygėje - juokingi, bet tuo pačiu graudūs. Po nuotraukomis - deep frazės ar skundimasis, kaip ji norėtų atsukti laiką atgal, kuomet buvo su 'juo'.. 

Dieve mano! Kur dingo tikri vaikai? Kur visi žaidimai? Kur juokas? Kur vaisiniai ledai? Kur?! Ar man tik atrodo, ar aš tikrai likau viena iš tų, kurie vis dar mėgaujasi tuo, kad yra vaikais? Tikriausiai po šio įrašo sulaukiu ne vieno komentaro, kuriame bus parašyta, jog aš irgi darau tą ir tą, jog aš irgi keliuosi tokias ir tokias nuotraukas.. Bet žmonės, jūs klysit! Aš vis dar jaučiuosi vaikas. Net jeigu nebesu, taip jaučiuosi. Ir man nusispjaut ant makiažo, ir man nusispjaut ant besaikio nuotraukų kėlimo į feisbuką. Nusispjaut ir viskas.

Dievinu suptis ant supynės ir šokant nuo jos šaukti 'skreeeeeeenduuuuuuuu!'. Myliu tiek sniego, tiek žirnių ankščių karą. Kai nuvažiuoju į kaimą, visada vartausi šiene. Nesvarbu, kad man alergija, niekada neatsisakyčiau tokiooo malonumo. Mėgstu lakstyti po Močiutės sodą ir juoktis. Man patinka daryti mažas staigmenas kitiems - dovanoti gėles Mamai ar nupiešus piešinį įmesti jį Močiutei į laikraštinę. O tu ar tai darai? Kaip gaila, jei ne...

Neklausk manęs kodėl tai parašiau. Žinau, kad nereikėjo. Nėra prasmės. Nei viena paauglė nepasikeis, gal net neskaitys. Gaila.. Tačiau aš kaip visada turiu vilties. Bet juk vaikai visada tiki.. Ir jų svajonės vėliau ar ankščiau išsipildo. Manoji taip pat išsipildys, aš žinau. Tiesiog žinau ir viskas. Bet kažkada pasaulis bus toks, kokio aš noriu jau seniai. Kažkada tai nutiks ir visi būsime labai laimingi. Tik laukite, laukite kartu su manimi... 

Su meile, Gabrielė. 

https://www.youtube.com/watch?v=KuX_xwghhsw

Dovanoju jums švelnią ir nuostabią Lanos Del Rey dainą. Mėgaukitės jos angelišku balsu ir nepamirškite, kad gyvenimas tėra vienas ir jūs turite vertinti kiekvieną akimirką. Na, o dabar - iki. Laukite manęs sugrįžtant ir retkarčiais užsukite į šią alėją. 

Oooooh happy day! Šypsomės! ^^

Ei, ko toks surūgęs?! Kur šypsena? Negi taip blogai? Netikiu! Kiekvienam atrodo, kad jo bėdos pačios didžiausios, nors niekada nepaklausia, kaip sekasi kitiems... Cha, prigavau? Nepyk, bet tokia jau ta tiesa. Turi nusišypsoti. Niekas nemėgsta paniurėlių. :))) 

Džiaugiuosi, jei pasipuošei šypsena. Taip ir toliau. Nebus lengva, bet priprasi! O ar žinojai, kad niekada nereikia skųstis kitiems? Klausi kodėl? Ogi todėl, nes 80% nerūpi, o kiti 20% džiaugiasi, kad jų turi. Cha cha, ir vėl prigavau? Keisk savo požiūrį.. :)

Tikriausiai dabar manai, kad esu vaikas ar kokia kita būtybė kuri nesupranta, kad gyvenime daug problemų. Klysti. Aš suprantu ir pati esu tų problemų turėjusi. Na, ir dabar turiu, tačiau supratau, jog kiekvieną akimirką reikia priimti išskėstomis rankomis. Kad ir koks oras, kad ir kokios naujienos, kad ir kas nutiks - aš šypsosiuosi pasauliui, nes žinau, kad.. 

NĖRA TO BLOGO, KAS NEIŠEITŲ Į GERĄ!!! ^^

Vis dar nerandi priežasčių šypsotis? Juk jų tiek daug! Bet suprantu Tave - man irgi buvo akimirkų, jog atrodė, kad nebėra nieko, kas džiugintų... O pasirodo, priežasčių buvo apsčiai! Laimingi žmonės, maži vaikai, gražūs orai, mielos žinutės, mėgstamos dainos, saulėlydžiai ir aušros, saldūs skanėstai, aktyvus sportas, ilgi filmai, ekstremalios pramogos, gražios šventės, laikas su draugais, motyvuojančios nuotraukos, geri prisiminimai... Matai, kiek daug? Turbūt ir pats, mielasis žmoguti, nustebai? :))

Tikiuosi, jog tai rašiau ne veltui. Tiesiog noriu, kad pasaulis būtų gražesnis ir linksmesnis! O tam tereikia šypsenos ir viskas atrodys gražiau! Negi taaaaaaaip sunku?! ;o Prašau, šypsokitės.. 

Juk tereikia pradėti nuo SAVĘS! 

Visiems siunčiu po bučkį! Linkiu jums saulėtos, nepamirštamos ir linksmos vasarėlės! Vertinkite kiekvieną akimirką, nes rytoj galite nebeatsikelti... *tfiu tfiu tfiu*

Su didžiausia meile ir pagarba, Gabrielė!

https://www.youtube.com/watch?v=EfGDvDGE7zk 

Vasara.. Šypsokis ir lauk šių dalykų!

                                          V - A - S - A - R - A!!!

Taip, taip, tai ji - gaivioji, šiltoji ir nerūpestingoji vasara. Aš irgi negaliu patikėti, kad ji jau čia, su mumis, džiugina savo šiltomis (arba ne) dienomis bei dalija kitas gėrybes. Pagaliau, pagaliau.. O su ja atkeliavo ir šimtai nuostabių dalykų tiek kitiems, tiek asmeniškai man. Jei įdomu, žemiau papasakosiu, kokie tie nuostabūs dalykai. :)




Iki, mokyklėle! Tai vienas iš geriausių dalykų, nutinkančių kasmet per\prieš vasarą. 

Keistas dalykas, bet aš kiekvieną vasarą susižaviu kokiu nors žmogumi. O jūs?

Kelionės! Tai taip pat svarbus dalykas ir turbūt visiems aktualus dalykas vasarą. Nauji nuotykiai, prisiminimai, įspūdžiai - kam tai nepatinka?!

Grojimas vargonų festivalyje, kuris vyksta mano mieste. Tai darau kiekvienos vasaros pradžioje. Bet matyt - tik aš. O gal ir Tu???

Ar aš viena sportuoju saulėtais vasaros rytais? Man tai - tikras malonumas. Siūlau išbandyti!

Susitikimai su draugais iki pat vėlumos. Mmm, kaip aš tai mėgstu!!! O jau kaip gera leisti laiką su savo geriausia drauge... Ne tas žodis!

Vasarą kiekvienas padarome tokių kvailionių, kokių nedarome jokiu kitu metų laiku. Tos išdaigos toookios linksmos! Tiesa?

Festivaliai, šventės, vakarėliai, gimtadieniai.. Jų tikrai netrūksta vasaros metu! Naujos pažintys ir nuostabūs prisiminimai - kas gali būti geriau?

Gėlės, vaisiai, uogos, daržovės, įvairūs kvapai.. Tik vasarą viso to su kaupu. 

Na ir paskutinis dalykas, kurį šiandien miniu - tai žvaigždės. Krentančios, spindinčios, besišypsančios.. Tas dangus vasarą visai kitoks. Magiškas. Nepaprastas. Išskirtinis.

Šiandien jau išeinu, bet dar sugrįšiu. Tikrai sugrįšiu...

Neskubėk išeiti. Paklausyk. Išgirsk. Pajausk. https://www.youtube.com/watch?v=esYJjXvJOjU

Gaivaus vakaro ir gražios nakties, Gabrielė 

                    

Nusivesk mane, nusivesk.. (Pramanyta mano istorija)

Aš sėdžiu ir stebiu žalią pievą, kurioje maudosi vaikai. Jų akyse kibirkštėlės, o veiduose plačios šypsenos. Aš irgi šypsausi. Pieva, regis, nusišypso man atgal. Ji nublukusiai žalios, bet gražios spalvos. Joje tūkstančiai mažų ir didelių, žydinčių ir nuvytusių pienių. Ji jau sena, visai sena, tačiau.. laiminga.

O, kad aš galėčiau ten būti... Bėgioti, skinti mergeles, kurios pasipuošusios geltona skrybėlaite, džiūgauti, dainuoti!!! Ech, bet negaliu. Kažkas viduje sėdi ir lyg mažas velniukas kužda : neik, neik. Tu jau per didelė, Gabriele. Tu negali.
Tačiau aš noriu.. Oi kaip noriu! Tai kažin kodėl aš vis dar sėdžiu čia, ant seno pakrypusio suolo, kuris protarpiais girgžteli? Tai kažin kodėl aš vis dar sėdžiu susimąsčiusi, o ne brendu per išblyškusią pievą? Tai kažin kodėl, kažin kodėl aš apie tai galvoju?

Pagaliau mano žvilgsnis pakrypsta kitur. Dabar aš stebiu dangų. Padangėje tyliai plaukia garbanoti debesėliai. Jie sukasi, šypsosi, mojuoja. Vienas, visai mažytis ir skaistus, pamojuoja man. Aš irgi jam. O jeigu.. jeigu tai tik mano vaizduotė? Jeigu to debesėlio net nėra, o debesys visai nesišypso? Ir kas, jeigu mane stebi tie laimingi vaikai? Galbūt jie dabar sutrikę žiūri ir mąsto : ar jai viskas gerai? Bet.. kodėl man tai turėtų rūpėti? Ar pagaliau nustosiu kreipti į kitus dėmesį ir gyventi taip, kaip noriu? Taigi, šįkart aš jau įsidrąsinu ir net sušunku debesėliui :
- Labas, branguti! Ar girdi mane? Nusišypsok!!!

Dar kelias akimirkas aš stebiu melsvą dangaus skarą. Paskutinį kartą nusišypsau ir nuleidžiu akis pievon. Oi! O kas gi ten? Vaikai, kurie visai neseniai vertėsi kūlversčiais, dabar stovi visai ramūs ir sutrikę lyg avelės, varomos sušaudymui. Kažin, ką jie stebi? Ak, kokia aš kvaila! Mane, mane, mane... Turbūt vis galvoja : ar jai tikrai viskas gerai? Kam ji mojuoja?
Aš irgi sutrinku. Parausta žandukai. Negaliu net įsivaizduoti, kokia beprote jie mane laiko. Tačiau po minutėlės man jau tapo nesvarbu. Ar gi aš negaliu kalbėtis su gėlėmis, sveikintis su debesėliais, glostyti pumpurų? Galiu, žinoma galiu.


Tačiau.. atsitiko tai, kas mane tikrai nustebino. Vienas berniukas priėjo prie manęs. Jis buvo šviesiai geltonų plaukų, žydrų lyg žibutės akių ir mažų putlių rankyčių, nors pats kūnelis - gana kūdokas. Jis nedrąsiai pasisveikino su manimi ir tarė :
- Labas.
- Sveikas, - mandagiai atsakiau aš.
- Ar.. chm... 
- Taip? 
- Ar norėtum su mumis pažaisti? Ten, pievoje, - tyliai paklausė.
- Tikrai? Tu to nori?
- Mes visi norime. Ten labai skaniai kvepia, lyg močiutės palėpėje.
- Ak.. Koks tu mielas, - švelniai pasakiau ir nusišypsojau.
- Eime?
- Žinoma! Tik nusivesk, nusivesk mane...



               

                                                                                                      


                                                              Gero vakaro, Gabrielė!                                    

Negatyvių minčių naktys

Naktimis visas pasaulis pasikeičia. Naktinės miesto šviesos apšviečia gatves, kurios dabar tuščios. Suaugusieji guli savo lovose ir miega, sapnuoja, šypsosi ar raukosi. Paaugliai išvis nemiega ir didžioji dalis jų graibo žemes - tiek prisigėrė. Depresuoti žmonės verkia įsikniaubę į pagalvę ir nori šaukti iš skausmo. O vaikai.. Jie miega. Saldžiai miega. Per dieną labai pavargo. Žaidė, gaudė drugelius ir bėgiojo po pievas. Dabar sapnuoja tai ir šypsosi, nes yra laimingi. Tačiau aš, nors ir esu vaikas, šito nedarau. Vartausi, dūsauju.. Galiausiai atsigulu ant nugaros ir stebiu tamsą. Kurtinanti tyla, nė menkiausio garso ir tamsa. Bauginanti, bet šilta. Kvepianti laukinėmis gėlėmis ir.. artima. Naktį aš regiu ne tik tamsą. Ten įžvelgiu kur kas daugiau. Mintys mane užklumpa ir aš.. Aš imu kurti.

Ar jums įdomu kokios tos mintys? Tikrai? Galiu pasidalinti...

♡ Bėgu per parką, per akliną tamsą. Girdžiu žingsnius ir kvėpavimą... Rūkas apsupa mane, o aš vis ieškau, nežinodama ko.. Lekiu, tačiau kojas silpsta... Pagaliau sustoju. Migloje matau siaurą takelį, kuris veda į nežinią... Medžiai tyliai šnara, lapai čeža, o mėnulis danguje taip baugščiai spindi. Aš vėl skubu. Tik šįkart, į dangų skrendu.. ♡ 

♡  Jaučiuosi įrėminta. Įrėminta mediniuose, apsamanojusiuose ir siauruose rėmuose. Viduje tuščia, nors pavasaris... Veidas rimtas, be šypsenos, nors dar prieš savaitę buvau laiminga... Atrodo, viskas taip sena ir nuobodu. Tačiau nieko negaliu pakeisti... Juk aš vis dar rėmuose, kurie mane spaudžia ir neleidžia ištrūkti į laisvę.  ♡ 

♡ Kaip stipriai laikas keičia žmones. Jie tampa lyg piktesni, 'mandresni' ar išpuikę. Kartais, bet labai retai - pagerėja. Laikas, likimas.. Ech, gyvenimas. Žemė sukasi. Laikas bėga. Dienos slenka. Sekundės, minutės, valandos, jau kiti metai.. Kur viskas dingsta? Ech.. ♡ 

Gana negatyvios mintys, tiesa? Tačiau tokia aš būnu naktį ir manau, kad tokia ir esu 'tikroji aš'...

Baigiu. Linkiu jaukaus vakaro ir geros ateinančios savaitės - kibsim į mokslus!

                                                     

Iki, Gabrielė ♡ 

                                             https://www.youtube.com/watch?v=2VfH9z_6Gzk


                                               

Susipažinkime!!!

                                                Labas, mielieji skaitytojai!

Su jumis sveikinasi šio tinklaraščio savininkė ir rašytoja Gabrielė. Džiaugiuosi, kad skaitote šį tekstą. Šiandien aš nutariau parašyti pirmąjį straipsnį. Apie ką jis? Apie mane. Manau, kad jums tikrai reikia nors truputį mane pažinoti ir nuspręsti ar verta skaityti šias 'rašliavas'. Taip, 'rašliavas', nes jų straipsniais nedrįstu vadinti.

Taigi.. Manau galėsime pradėti. Tačiau prieš tai noriu paprašyti jūsų vieno dalyko. Būčiau labai patenkinta, jei dabar nusišypsotumėte. Truputį plačiau. Dar.. Na štai! Visada taip šypsokitės. Nekenčiu susiraukusių ir nepatenkintų žmonių. Jie nuobodūs ir tiesiog per daug irzlūs. Šypsokitės, nes gyvenimas nuostabus!

Įdomūs faktai apie mane :

 ♡ Esu labai tikinti. Jeigu nepasimeldžiu, jaučiuosi klaikiai. Lygiai taip pat, kaip būčiau nepadariusi namų darbų. 

 ♡ Per visus filmus, kurie yra romantiniai arba dramos, aš apsiverkiu. Mano geriausias matytas filmas, kuris net pakeitė mano požiūrį į gyvenimą yra 'Now is good'. 

 ♡ Atvirstu savimi tik tada, kai esu miške. Žiūrėjimas į medžius mane nuramina, o paukščių čiulbėjimas suteikia gerų emocijų. 

 

 ♡ Dievinu laukines gėles. Ramunes, žibutes, rugiagėles.. Jos man labai artimos sielai. 

 ♡ Mylimiausi muzikos stiliai - rokas ir klasika. Nekenčiamiausias - repas. Aš - melomanė. Be muzikos neišgyvenčiau. Esu tuom tikra. 

 ♡ Susirašinėju laiškais. Gauti laišką - neapsakomas jausmas. Rašyti - taip pat. 

 ♡ Prisiminimus saugoju 'memories' dėžutėje, o stiklainyje 'dreams' yra kone visos mano svajonės. 

 ♡ Manau jau supratote, kad esu tikra svajotoja. Taip, jūs galvojate teisingai. Aš tokia esu. 

 ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ ♡ 

O ŠTAI ČIA - AŠ, PASIPUOŠUSI NUOŠIRDŽIA ŠYPSENA. TIKIUOSI, JOG TU ŠYPSAISI KARTU SU MANIMI!!! 

Įrašą baigiu. Ačiū jums, kad skaitėte! 

                                                                                     GERO VAKARO, GABRIELĖ!